menu

Po mėnulio šviesa ji stovi viena,
Akys pilnos liūdesio, lyg audra viduje.
Kojos dreba žvarbiai, vėjas glosto plaukus,
Noriu suprast, kas ją taip skaudina.
Mhmmmmm... Mhmmmmm...
Kas ją nervina, kas ją neramina?
Ji slepia visą skausmą giliai širdyje.
Po mėnulio šviesa ji stovi viena,
O visa našta lieka tik su ja.


Tyla aplinkui, tik šešėliai šoka,
Jos žvilgsnis pasiklydęs tarp nakties ir rūko.
Lyg norėtų kažką pasakyt, bet žodžiai dingsta,
Lyg širdies durys užrakintos ir užgriuvus našta.

Aš žiūriu į ją ir jaučiu tą šaltį,
Kurio nepajėgia paslėpti net tamsa.
Gal pasaulis buvo jai per sunkus nešti,
Gal per daug randų paliko praeitis sena.


Mhmmmmm... Mhmmmmm...
Po mėnulio šviesa ji stovi viena,
Akys pilnos liūdesio, lyg audra viduje.
Kojos dreba žvarbiai, vėjas glosto plaukus,
Noriu suprast, kas ją taip skaudina laukus.


Tarp žemės gelmių ir dangaus aukštai,
Ji neša savo mintis viena tyliai.
Niekas nemato, kiek jėgų tai kainuoja,
Kai šypsena veide tik skausmą maskuoja.

Jeigu galėčiau, paimčiau tą naštą,
Kurios ji nepaleidžia nei dieną, nei naktį.
Pasakyčiau: „Tu nebūtinai viena“,
Bet jos akyse vis dar lyja.


Ir mėnulis šviečia jai kelią,
Bet širdyje dar daug šešėlių.
Gal vieną dieną ateis rytas,
Ir jos liūdesys pavirs į šviesą.


Mhmmmmm... Mhmmmmm...
Po mėnulio šviesa ji stovi viena,
Bet gal rytoj jos akys vėl spindės.
Kojos nebedrebės, vėjai nurims,
O visa našta pagaliau išnyks.
Mhmmmmm... Mhmmmmm...
Po mėnulio šviesa ji stovi viena,
Bet šįkart horizonte jau matos aušra...

EDM